BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pamatyti sviesa

Naujiena!


Pamatyti Sviesa


 


Eilini karta prieini, dirbtine sypsena isspraudi tarp plonu lupu…apkabini…kaip visada..nieko naujo…nieko kazko kitokio nei vakar…


Tavo zalios..ne, nevisai…greiceu gelsvai zalios akys…kaip jos mane erzina..visada pasaipios..dar blogiau…niekinancios…ir…


Paliekancios..


Visada palieki, nebaigus pasakyti labas…taip pat palieki nespejus pasakyti ate…


Visada palieki…


Taciau visvien visada laukiu…ir tikiuosi.naiviai ..ir  su didele baime tikiuosi…gal…


 


Bent karta isklausyk, prasau…negirdi mano zodziu…nejauti mano prisilietimu..taceu jauti mano sirdi…


 


Uzsimerk….ne, geriau atsimerk…


Jauti..? ramybe…


Ji tave glumina…


Zinau…pazistu tave geriau nei kas kitas…nes sirdis ta pati…siela ta pati…akys tos pacios…


 


Daugybe mazu zvaigzduciu apacioje..milijonai spindinciu svieseliu virsuje…Tu tarp ju…


Dar neuzsimerk…prasau..


Apie visa tai ka galvojai…dabar, uzsidegus sviesai dingsta…lieki tik Tu…ir bendra musu sirdis…Plakanti tuo paciu sokio ritmo…jaucianti ta pati ledu kaitinanti salti…


Akys…tos pacios..verkiancios is meiles…degancios is skausmo…


Prisiminimai…


Pirmas bucinys…takart…ilgas kaip naktis…trumpas kaip sapnas..


nedege nei Viena sviesele…Nebent tik Viena…sirdy…


silti delnai…lieciantys skruostus…pirstas kaitinantis saltas lupas…


viskas dingo…isiziebus sviesai…


jei galeciau…pagauciau sviesa ir uzdaryciau I maza skrinele…


kad degtu tik viena sviesele…sirdies ugnele…


negaliu pagaut ir taves…negaliu uzdaryt…nes..kas myli…negali versti ji myleti…


 


Visa laika…matei neta , kas Narejo buti matomas…nes jautei ne ta..kas Narejo buti juntamas…


Tu jautei kas buvo arciau…


Visa laika buvau tik salia tu , kurie pasilieka..niekad nesekiai is paskos…ir nuleisdavai akis..tada ..kai noredavo sekti tave…


Buvai su tais , kurie gyvena tik del laimejimo…kurie grobia , o ne duoda…


Zmogu prisimeni, jausmo neuzmirsti…o duris..kurias uzdarei…


Tai tavo nesudagintas tiltas…tai tavo gyvenimo zemelapis , kuris bus baigtas braizyti , kai sviesa uzges…kai saltas delnas susils pajutes vesa…orhidejomis kvepiancia vesa..


Tai tavo sokis…tai tavo daina, kuri nesibaigs niekada..


 


-Ei, gal gali uzdaryti langa?


 


Rodyk draugams

mano kaimynas- MENTAS!

Kvailas vakarelis…tarp kvailu žmoniu…


 


Kvailas vakarelis…tarp kvailu žmoniu…pakankamai kvailoje erdveje…


Va štai ten besiglamonejanti nevykeliu porele…o balkone kas pusvalandi renkasi skustagalviai forsai su minimaliu indeliu smegenu i ju penkialitrius sloikus…ir taip juk visada…


Groja muzika , kuri “veža” tik tuos , kurie jau išgere penkatji bokala “švyturio extra”, kiti jos nebeklauso, as tiesiog nebegirdžiu…


Aš sedžiu viena ,apšnerkstame virtuves kambarelyje…už sienos girdžiu kvatojant prisidažiusias paneles…bestaugiancius, “ratu” paveiktus vaikinus…kažkas verkia, kažkas uzsidare tualete, ir ten jau praleido apie pusvalandi…kaip visada…


…Buvau beužmieganti kažkokio neaiskaus tipelio glebyje, kai išgirdau skambuti…mentai…


Matomai per garsiai paliko muzika…nieks nesiteike keltis, tad aš numetusi blondino ranka nuo mano krutines, nutipenau šlapiomis kolidoriaus grindimis iki duru…Atidariau duris, taip mentai…


mmm…vienas pakankamai žavus, juodaplaukis, ižuliai žydromis akimis, maždaug trisdešimties…su savo parteneriu jie kažka tauške apie šiuolaikini jaunima, per garsiai palikta muzika, žmones , kuriems ryt i darba, morale…ai nieko as beveik negirdejau…


Kai jie baige savo litanija prasispaudusi pro juos nuejau iki laiptu, ten atsisedau, is prairusios kišenes išsitraukiau sulamdyta cigarečiu pakeli, o iš ten paskutine, taip senai geista cigarete…užsidegiau cigarete…


Juodaplaukio kolega iejo i vidu, tik dabar pastebejau , kad antras mentas buvo itin atgrasus…riebaluoti plaukai iki peciu, strazdanotas veidas..šiek tiek kreivos akys…fui…


Spjoveu ant paskutinio laiptelio…



…Fuck  off !…
  


Juodapalukis atsisedo laipteliu auksčiau manes…keistu, bet maloniu balsu pasiteiravo, kaip mano savijauta…


Noredama pademonstruoti savo devyniu klasiu , “puikias” anglu kalbos žinias, ir pasakyti , kad jaučiuosi sumautai surikau :


-         Fuck off!


Tik pasakiusi supratau, kad tai visiška nesamone, bet nebeturejau jegu apgailestavimui…


Kitas jo buvo, kiek man metu, nesupratau kodel kai pasakiau , kad man septiniolika, jis nusivyle…


Šiek tiek sutrikes jis paeme man už pamelusios , šaltos rankos…


…Kas vyko toliau nepamenu, atsijungiau…


Rytas, dar ganetinai ankstyvas…baltas kambarys..kvepiančios geles…


Bet tai ne mano kambarys…ne mano namai…


Atsikeliau, kiek galima buvo apsitvarkiau ir išejau namo…kur manes nelauke nieks kitas, kaip girtas patevis, visa nakti namie nebuvusi motina, besitrinanti i kampus kate,ir šiaip apgailetina kasdienybe…


…tik parejusi namo supratau, kad tas juodapalukis yra mano kaimynas…


Mano kaimynas – mentas?


 


Aš, Jis ir jo šeima…


 


Jau trečias menuo , kaip aš ir jis slaptai susitikinejame…per ta laika sužinojau, kad jis turi nesčia žmona, gražia dukrele, maždaug septyneriu…


Kaip keista, bet aš jo nemyliu…nors su juo jau nemažai laiko…


Tad šis vakaras, kaip visad su juo..ir kaip niekad…šikart mes sedime ant kažkokio kalno ir stebime žvaigždes gerdami pakanakamai pigoka vyna, bet man gera…


Jei kalbant atvirai jis pakeite mano ganetinai nuobodu gyvenima…mano apgailetina kasdienybe…Jis tapo man lyg narkotikas…man jo nereikia, bet be jo as negaliu …


Tačiau, kodel jis su manimi aš net nenutuokiu…


Beto per tiek laiko susipazinau ir su Tadu, na taip tuo pačiu mentu, kuris tada iejo i aprukyta buta isbudinti jaunimelio…o jis visai nieko…tik tie jo ilgi palukai…nu fuuui…


…Krenta žvaigžde..jis mane apkabina ir liepia man sugalvoti nora, nors tuo netikiu, bet sugalvoju…


Pradeda lyti…tada jis mane nuveza pas save i ta pati balta ir švara kvepianti nama, jo žmona išvažiavus, o dukra pas senelius…tad likome dviese..visa naktis musu…visa naktis tik mano ir jo…


Žaibuoja…as jo glebyje…žaibo šviesa apsviečia jo juodus palukus ir taisyklingas veido linijas…


Ši naktis tik mano ir jo…


 


Kai miršta viltys…


 


Sekmadienis…rytas, maždaug aštunta valanda…


Neapsakomas skausmas pilve, ir pykinimas…svaigstanti galva ir depresuota nuotaika…


…nesčia…jau antras antra savaite, kaip laukiuosi kudikio…


Juodaplaukis dar nežino, bet manau , kad apsidžiaugs…sake myli mane…šiandien jau penktas menuo kaip mes kartu…


…nuejau pas ji pakylios nuotaikos, nesvarbu ar bus jo zmona , ar ne…pasakysiu visiems , kad laukiuosi Jo vaikelio…


Duris atidare moteris, na mazdaug 50-ies…padave man pilka voka…


    Ir visa , apie ka tamsoj svajojau, iziebus sviesa dingo…


    Ir musu meiles asaros ,


    Ir musu pirmas bucinys ilgas kaip naktis…


    Ir musu susipyne silti delnai…


    Iziebus sviesa , viskas dingo….


Negalejau sakityt siu eiluciu, taciau jas skaiciau be galo, be krasto…negalejau matyti sio voko su jo rasysena…taciau as I ji ziurejau vis atidziau , stengdamasi pastebeti bent menkiausia detale, reiskiancia , kad tai netiesa, kad tai kvaila klaida…


…Saltas vanduo, kaip ta vakara mano rankos…smaugiancios asaros, kuriu seniai nejutau…


Palaima, kuria sukelia skausmas…naktis I kuria ieisiu tik su savo vaikeliu…  


 

Rodyk draugams

http://www.dialogas.com/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=20&news_id=1905

KAIP SUŽLUGDYTI GERĄ MOKYKLĄ?  (2006, Nr. 43)


Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokytojai spalį gavę atsiskaitymo lapelius nustėro: išskaitos iš atlyginimo siekė 200, 300, 500, 700 litų. Taigi kai kas atlyginimo gavo 134 litus, kai kas - šiek tiek daugiau, o buvo tokių, kurie negavo nieko. Be jokio išankstinio raštiško įspėjimo.


Pasirodo, ši situacija – tik ledkalnio viršūnė, galiausiai išlindusi iš pastaruosius dvejus metus vis tamsėjančių vienos iš stipriausių sostinės mokyklų gyvenimo vandenų. 


Paspaudė ne tą mygtuką


Vilniaus centre, šalia Vingio parko, įsikūrusi Jono Basanavičiaus vidurinė - viena iš prestižiškiausių sostinės mokyklų dar nuo sovietmečio (tuo metu ji buvo 27-oji vidurinė). Ugdymo įstaigoje organizuojamas sustiprintas, dabar ankstyvasis, prancūzų kalbos mokymas; 96 proc. abiturientų kasmet įstoja į aukštąsias ar kitas aukšto lygio mokymo įstaigas etc., - apie mokyklos laimėjimus išsamiau galima paskaityti jos interneto svetainėje. Tačiau yra dalykų, kurių ugdymo įstaigos paprastai nei savo tinklalapiuose skelbia, nei kaip kitaip viešumon kelia, kol koks nors incidentas neperpildo bendruomenės kantrybės taurės. Tokiu incidentu J.Basanavičiaus vidurinėje tapo minėtos išskaitos iš atlyginimų. Ir jos, pasirodo, ne vienkartinės – ne menkesnės sumos bus išskaitytos ir iš ateinančio mėnesio darbo užmokesčio. Kokiu pagrindu?


„Labai pasigailėjau, kad nepakabinau savo iškamšos mokytojų kambaryje, kaip daro japonai, - būtumėte išlieję pyktį ant jos, - savo aiškinamąją kalbą lapkričio 7 d. pradėjo mokyklos direktorė Fausta Gulbinienė, sukvietusi pedagogus pasikalbėti per pertrauką. - Nesu dėl to kalta, bet esu direktorė ir privalau jūsų atsiprašyti. Kalbu apie tuos, kuriems buvo neteisingai apskaičiuota. Tikrai žmogiškai labai jus suprantu. Bet yra ir kita pusė: tie pinigai vis dėlto buvo sumokėti. Ir jeigu dabar jie nebus grąžinti, - tiesiog pamodeliuosiu situaciją, kas yra ir kaip gali būti, - mes (ir aš taip pat, nes ir aš gaunu atlyginimą iš to paties katilo, kuris nėra bedugnis) pinigų iš nieko daugiau negausim. Tuomet turėsim visiems kažkaip sumažinti, tiksliau – neišmokėti viso atlyginimo, nes pinigų nebus“, - dėstė direktorė. Ką reiškia „neteisingai apskaičiuota“, F.Gulbinienė pedagogams nusakė taip: „Klaida buvo padaryta per tuos avansus, kada buvusioji buhalterė vieną kartą pervedė avansus, po to norėdama juos susigrąžinti paspaudė ne tą programos mygtuką, ir jums avansai buvo dar vieną kartą pervesti į korteles.“


 Ne profsąjungos reikalas!


Sakytum, apmaudi atsitiktinė klaida. Betgi ne. Pasak mokyklos profsąjungos narių, jau nuo praėjusių mokslo metų buhalterė nuolat ką nors „spaudė“ ne taip. „Eidavom, kalbėdavom su buhaltere. Tačiau niekad nesulaukdavom konkretaus paaiškinimo, kodėl buvo padaryta klaida, iš kur atsirado ta ar kita priemoka, kodėl nepaskaičiuota už vadovavimą klasei, pavadavimą, kodėl atlikta atlyginimo korekcija ar dar kas nors. Į direktorę, aišku, niekas iškart nesikreipė, visi manė: finansus tvarko buhalterė, vadinasi, ji ir turi paaiškinti“, - pasakoja pedagogai. Šių metų pavasarį kilo pirmas didesnis incidentas. Žmonėms reikėjo deklaruoti pajamas, ir buhalterės išduota pažyma apie jas nesutapo su Mokesčių inspekcijos duomenimis. Tada, 2006 m. balandžio 26 d., mokyklos profsąjungos komitetas kreipėsi į mokyklos direktorę su prašymu paaiškinti, kodėl nuolat daromos buhalterinės klaidos. Rašte prašyta susitikti su profsąjungos komiteto nariais ir pranešti, kokių bus imtasi priemonių, kad tokie dalykai nesikartotų. „Direktorė nesiteikė raštu atsakyti į mūsų raštišką prašymą. Ji susikvietė profsąjungos komitetą ir pasakė, kad mes neturime teisės ko nors iš jos reikalauti (nors mes prašėme, o ne reikalavome, raštas buvo užregistruotas), kad neturime teisės kištis į tokius reikalus ir ji niekam nieko neturi aiškintis, - taip buvo mums tiesiai pasakyta“, - prisimena pedagogai.


Mokytojai tyliai bėga


Buvusi Vilniaus m. savivaldybės Švietimo skyriaus inspektorė, vadovų atestacijos komisijos narė F.Gulbinienė vadovauti J.Basanavičiaus vidurinei atėjo po to, kai mokyklos direktorius Rimantas Remeika 2004 metais buvo išrinktas į LR Seimą. Buvusį vadovą „Dialogo“ kalbinti pedagogai atsimena su nostalgija. „R.Remeika į profsąjungos narius žiūrėjo kaip į kolegas. Mes buvome pripratę su direktorium kalbėtis, būti išklausyti. Galėjome bet kada ateiti tartis, aiškintis - niekada jokių problemų nekildavo, būdavo priimami sprendimai“, - dėsto pedagogai. Pasak jų, vadovaujant R.Remeikai mokykla pasiekė gana aukštų ugdymo rezultatų, nes direktorius gerbė mokytojus. „Pedagogai dirbo iš širdies, jiems būdavo padėkojama - „Šaunuoliai“, „Ačiū, kad dirbat“… R.Remeika nereikalavo iš mūsų gyventi mokykla – mes ja gyvenome savo noru“, - prisimena. Dabar, pasak mokyklos profsąjungos narių, padėtis visai kita: „Psichologinė situacija mokykloje nenormali. Direktorė nuolat kalba pakeltu tonu, arogantiškai, ant žmonių rėkia. Justi totali nepagarba darbuotojui. Iš mūsų reikalaujama gyventi mokykla, bet kad tas gyvenimas mums virto į lažą. Nesiliaujantis stresas jau antri metai trukdo dirbti, o jeigu sąžinė mokytojui neleidžia to daryti bet kaip - tai kainuoja labai daug pastangų.“ Per F.Gulbinienės vadovavimo J.Basanavičiaus vidurinei laiką iš jos į kitas mokyklas išėjo apie 10 stiprių pedagogų ir dar ne vienas, sunkiai bepakeldamas nuolatinę psichologinę įtampą, dairosi į šalis. Tyliai paliko mokyklą buvusios direktoriaus pavaduotojos Dana Kanclerienė, Auksė Petruškevičiūtė, Nomeda Zdanienė. Visas jas kolegos apibūdina kaip besirūpinusias darbuotojų interesais.


 


Feodalinis humanizmas


Savo nuostatą, kad ji „niekam nieko neturi aiškintis“ (toks, švelniai tariant, feodalinis valstybinei mokyklai vadovaujančio žmogaus požiūris), direktorė F.Gulbinienė demonstravo ir per minėtą lapkričio 7-osios susitikimą su mokytojais. Nuo pat susirinkimo pradžios direktorė prisiėmė bemaž labiausiai nukentėjusios aukos vaidmenį. Tarsi ne ji būtų atsakinga už mokyklos administracijos darbą, tarsi nuolatinės buhalterės klaidos jai nebuvo žinomos, tarsi mokytojai būtų kalti, jog ji nesugebėjo – ar nematė reikalo - susitvarkyti su savo tiesioginėmis pareigomis ir tiesioginiais pavaldiniais. „Dieve mano, na negaliu kalbėti: nejaugi negalima nors vieną kartą per metus ateiti visiems laiku…“ – kad į pertraukos metu surengtą susirinkimą mokytojai vėluoja, emocingai - it būtų absoliučiai teisi - piktinosi direktorė. „Mes jau jums sakėme: jei būtumėte klausiusi – būtumėte girdėjusi“, - auklėjo F.Gulbinienė mokytoją, išdrįsusią paklausti, ar bus išskaičiuojama ir iš kito mėnesio atlyginimo ir t. t. Apskritai direktorės kalbėjimo tonas ir leitmotyvas buvo toks: galite šaukti, rėkti, piktintis, bet problemą reikia spręsti. „Suprantu, kad kai kam gal yra labai blogai, labai sunku – gal jūs turite kreditus, gal - nedirbančius vyrus, gal jūs gyvenate vieni. Nežinau… Bet noriu su minimum pastangų ir su minimum jūsų visų sveikatos praradimo išspręsti šitą reikalą. Jeigu tikrai turite problemų, jeigu tikrai jums yra labai blogai - ateikite, sakykite. Nes vakar nė vienas pas mane neatėjo…“ - feodalinį humanizmą demonstravo F.Gulbinienė, akivaizdžiai pasigedusi, kad duona ir vandeniu misti palikti mokytojai pavieniui bėgiotų pas ją ir nuolankiai prašytų, ar administracija negalėtų kaip nors jų sušelpti…


 „Jūs matote tik save…“


Mokytojams gana aiškiai buvo duota suprasti, kad dėl susidariusios padėties iš dalies kalti jie patys. „O kodėl jūs pas mane neatėjote? – vis kartojo direktorė. – Vienintelė mokytoja M vasarą atėjo ir pasakė: kažkas negerai. Nuo tada mes pradėjome žiūrėti, ir ėmė aiškėti dalykai. Būsiu visai atvira: kai jums perveda tūkstančiu daugiau – jūs nejaučiate? Ar manote, kad 100 proc. padidėjo mokytojų atlyginimai?“ Girdėti, ką jai sako mokytojai, direktorė F.Gulbinienė nebuvo linkusi, ypač jei šie sakė vadovei „nepatogius“ dalykus. Pvz., mokytoja X per susirinkimą garsiai pranešė: „Jums pasakiau, buhalterei ir pavaduotojai liepos 3 dieną.“ „Nežinau, - atsikirto direktorė. - Man jūs nesakėt, pavaduotojai gal ir sakėt… Bet aš tik sakau…“  Lygiai taip pat direktorė nenorėjo girdėti mokytojų, kai šie aiškino, jog niekas iš esmės neprieštarauja, kad permokėti pinigai būtų grąžinti, bet ne tokiomis sumomis ir iš anksto suderinant. Vadovė nereagavo ir į paaiškinimą, jog ne visi mokytojai susivokė, kad jiems pervestos neteisingos sumos, nes buvo atostoginių pervedimo metas, o kai tai ėmė aiškėti, mokytojai individualiai pas direktorę nelakstė dėl to, kad problema buvo ne asmeninė, o viso kolektyvo, tad natūraliai laukta bendrų administracijos pasiūlymų, kaip tą problemą spręsti. Mokytojai atkakliai teiravosi direktorės, kodėl apie planuojamas išskaitas jiems nieko nebuvo pranešta rugsėjį. F.Gulbinienė į tai atsakė jau tradiciškai: „O jūs man nesakėt…“ Beje, pedagogai aiškiai suformulavo pageidavimą, kad mokytojų kambaryje būtų iškabinta formulė, pagal kurią jiems skaičiuojami atlyginimai, idant galėtų tiksliai susiskaičiuoti, kiek ko jiems priklauso, ir ateityje išvengtų panašių situacijų. Šis pageidavimas taip pat nenusipelnė direktorės dėmesio. Žodžiu, F.Gulbinienė, vos ne vos iškentusi pertraukos trukmės pabendravimą su savo vadovaujamos mokyklos pedagogais, kurie išdrįso būti ne visai patenkinti, kad administracija metus nesugeba jiems „pataikyti“ teisingai pervesti atlyginimų, o po to be žodžių priverčia juos už tai mokėti, susitikimą užbaigė konstatuodama: „Tai visgi aš lieku prie to paties. Prašau ateiti: spręsime, galvosime… Neturiu nei sveikatos, nei noro kalbėti. Jūs nenorite girdėti, jūs matote tik save. Ačiū, ačiū, ačiū.“


 Kiekvienam - savo


Įkvėpti susitikimo su direktore mokyklos profsąjungos nariai kreipėsi pagalbos į Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) centrą, ir šis ėmė veikti trimis kryptimis. Kaip „Dialogui“ sakė LŠDPS Vilniaus susivienijimo pirmininkė Rūta Osipavičiūtė, direktorei F.Gulbinienei parašytas raštas, kuriuo prašoma paaiškinti, kokiu pagrindu mokyklos darbuotojams išmokėtas ne visas atlyginimas, o kai kuriems – ir visai neišmokėtas (tiesa, „Dialogo“ duomenimis, negavusiesiems nieko po susirinkimo dalis atlyginimo vis dėlto buvo pervesta); apie situaciją informuota Darbo inspekcija (turėtų nusiųsti komisiją) bei Švietimo skyrius. Pastarojo vadovas Julius Skestenis „Dialogui“ pranešė, kad „reikalą jau tiria revizijos grupė iš savivaldybės“. Taigi dabar nauja mokyklos buhalterė mėgina aiškintis santykius su „Sodra“ (juk pedagogų mokesčiai mokėti nuo nežinia kokių sumų…) bei susivokti tarp finansinių dokumentų nuo sausio mėnesio (mat paaiškėjo, kad „skaičiavimo klaidos“ įsimetusios jau nuo tada). Mokytojai suka galvas, iš kur jiems pasiskolinti pinigų pragyventi, bei derasi su bankais, kad šie atidėtų įvairių finansinių įsipareigojimų vykdymą. O mokyklos direktorė F.Gulbinienė iki lapkričio pabaigos atostogauja - pasak mokytojų, vadovė išvykusi į „kruizą“ (gal pokštas?..).


***


Vis dėlto nuostabus dalykas, kaip esmingai mokyklos likimą gali pakreipti vienas jai vadovauti stojęs žmogus…

Rodyk draugams

KAMBARYS

Ilgas siauras kolidorius…


Aš gimiau mažame miestelyje, jame yra viena bažnyčia , viena didesne parduotuve, ir tikriausiai viena tokia istorija kaip mano…


Man tuomet buvo keturiolika… Gali buti kad ir šiuo metu man keturiolika…nes tuomet laikas sustojo…


Ši istorija jums bemaž gali pasirodyti keista, gal net nesuprantama…gal jus ji pakeres…gal jus apsigyvensit joje, kaip as brolio kambaryje…


 


 Ilgas siauras kolidorius…tyli spengianti naktis…baruose girdisi muzika ir šokantys žmones…Mašinu žibintai apšviečia gatves..lietus…


Keturauksčio, tarybinių laikų namo laiptine, žaliai nudažytos sienos…aptrupejusiomis lubomis bega tarakonas, o pirštais apčiupinetuose languose sunkiai galima ižiureti rytiniu spinduliu žaisma…Mano monologa nutraukia garsiai užsitrenkiančios durys ir girtas auksto vyro balsas…Jis pačiumpa mane lyg koki senai pamirsta žaisla nuo laiptu ir tampydamas i visas pusias nuvelka mane iki rusio…jausdama keista , taciau kazkiek viliojama baimes, pradedu keistai sypsotis , taciau kaip tik  tuomet ,jis smogia man ir as sukniumbu ant slapiu grindu…


Po velniais…


 


Brolio kambarys


Keista, niekad nebuciau patikejus , kad zmones paliekantys si pasauli atsiranda ten , kur  paliko savo dienorasti…


Brolio kambarys- tampa mano vieninteliai namai…


Tamsus juodas kambarys- vienintele saugi vietele man…


              Senos medines grindys ir ant ju gulintys nuogu moteru eskizai…kede prie lango ir siaura lova…sudužusi staline lempa ir islietas alaus butelys…


Susiraiciau kambario kampe ir nevalingai drebu…ieina mano brolis…kaip visada su cigarete (iki siol neismoko , kad rukymas zudo!)tarp juodu, nuo angliuku, pirstu ir suveltais plaukais…


Niekad nemegau jo, o dabar turesiu gyventi su juo…su tuo , kuris mane paliko likimo valiai viena su teta, kuri neprisimena , net savo vardo…juk as dar tik vaikas…


Drebulys igavo prasme, asaros liejasi upeliais…jis ziuri i mane ir su cigaretes galu kazka piesia…inirtingai ir aistringai , atrodo, lyg jausdamas , kiekviena mano asara..kiekviena mano krustelejima…( keista..)


Atsistoju ir letai statydama basas kojas zengiu link jo…jis vievien akylai spokso i tuscia kampa…apkabinu ji per kakla…nagais perbraukiu per nugara…jam is ranku iskrenta lapas…piesinys mane lyg elektros srove nutrenkia nuo jo…Lape - as sedinti kampe su mazu sulankstomu peiliuku…


Po keletos menesiu brolio kambaryje, pagaliau pradejau jaustis kaip sava…


Nebebijojau nakti isiropsti i jo lova, kai jis negrizdavo namo…nebijodavau vartyti jo piesiniu…isidrasinau net atsiseti ant kedes prie lango…


Keista visada, kai as atsisesdavau ant jos brolis greitai atsisesdavo priesais langa ir pradedavo kazka kruopsciai paisyti mano dienorastyje…ir ji visada nesiodavosi su savimi…nesupratau , kam jam mano senas dienorastis , kuriame rasau , kaip nekenciu , jo ir savo tevu, kaip noreciau, kuo greiciau dingti is sito miestelio ir sudeginti visas jo “pletkinkes” babces


Atrodo brolis mane jaute…taciau laikui begant as pradejau tuo abejoti…jis visiskai mane ignoravo…


Kaip nekeista , mane pradedavo erzinti jo “modeliai” su kuriais jis praleisdavo ilgas dienas.ir dar ilgesnes.ir su vis kita…pradejau pavydeti joms, jo demesio , sypsenos, glamoniu…visko…


Pavydas mane zude vel is naujo…kaskart as pavydedavau vis labiau…


Nuo akxtyvo  ryto iki kito  ryto, nuo vienos tamsios lyg anglis naktis iki kitos…mane tai zude…as negalejau miegot, negalejau gyvent…numirus , o gyvent, kaip tai keistai skamba…


Nebenoredavau sedeti ant kedes pries langa, nebeviliojo manes ir vaizdas I tilta , pro langa…nenorejau naty miegot jo lovoj…norejau iseiti…dingti …pagaliau visiems laikams dingti…


Bet ar kas isklausytu mano noru, ar kam tai rupetu? Ne,niekam…


Ir as taip pykau ant visu, ant visko…nervino mane ir jis…ir jos..viskas mane nervino ir gniuzde…Juk as tiek mazai prasau…Kaip mirti tam ,kuris jau nebegyvas?


Jei myli, paleisk…gal jis bus laimingas?


Naktimis jis kalbedavosi…nezinau jos vardo, nors patikekite visas savo brolio merginas zinau mintinai…Ju pokalbiai budavo ilgi…kartais kiaura nakti…kartais net keleta dienu…taciau, jos niekad nemaciau…


Kol…


Nemeluosiu, kai jo nebudavo nors ir kaip nemegdavau tos kedes , as joje sededavau…iprotis..


Pro langa , kaip minejau matesi tiltas…


Tikriausiai deja- vu, tyli spengianti naktis…baruose girdisi muzika ir šokantys žmones…Mašinu žibintai apšviečia gatves..lietus… pirštais apčiupinetuose languose sunkiai galima ižiureti rytiniu spinduliu žaisma…


Ant tilto pamatau ji, su mergina…tikriausiai toji, su kuria kalbedavo kiaura nakti…Nepatikesit, jokio pavydo , jokios pagiezos, ar pykcio…as isimylejau ta vaizda…jiedu stovi tilto gale, apsikabine…jei butu galima nupiesti ta vaizda jis butu visas raudonas…tiek meiles ir silumos niekad nemaciau…tokios nuosirdzios ir gaivos sviesos , kuri atrodo sklido nuo ju, net sapne nesapnavau…


Pasijutau tokia rami ir saugi…Viskas temsta kaip takart..tik db ramu…saugu…


Beje reikia nepamirsti dienorascio…

Rodyk draugams

Raudoni bateliai ir šokantys vėjai

Pigi prabanga


Duztantys kristalai, verkianti sirdis, noriu mirt is skausmo – tai jau praeitis.


Pigi prabnga ir sienos nudazytos aukso dazais…


Suplysusios kojines issiuvinetos aukso siulais ir menuo , kuris nebepalieka manes ramybeje…


Keistas skausmas pilve ir judantys pirstai..balta siena nuseta pilkais pirstu antspaudais ir milijonai skirtingu veidi su vienu tikslu – myleti.


Ziupsnelis pavydo , ir tai kas patinka kiekvienam …Nuosirdumas


Kruopelyte skausmo ir keleta suduzusiu sirziu..milijonai zingsniu viename colyje…


Tai tavo gyvenimas , kuri gyvename ir mes…


Senas stambiu perlu verinys pabiro ant senu grindu…perliukai kaip mano asaros riedejo  lygiu pavirsiumi…saules spinduliai isdegino kazka baltame popieriaus lape, o as likau stoveti tilto gale…


Kruva neatsakytu zinuciu…zypciojantis kompiuterio ekranas, kaskart pranesantis, kad vel taves pasigedo nepazystamasis is chat`o …kad naujoji tavo drauge susirupino, ka tu veiki, ir kad senasis tavo pazystamas siuncia tau linksma nuotrauka is stovyklos…


Kurioje tik du zmones…


Milijonai pedu, sesiasdesimt penkios rankos ir dvidesimt zaliu akiu…dvi is ju Tavo…


Tokios pat , kurias turime ir mes


Šokis vertas aplodismentu


Rampu sviesa apsviecia skaitu veida, plona virsutine lupa krusteli is susijaudinimo…teatras vertas viso Tavo gyvenimo prasideda…


Nuo siol Tu , kaip ir mes busime auksinio veidrodzio akiratyje…Tave matys , ne tik pigios merginos, bet ir prabangus seniai …lietaus lasas nebeikris i aki , iki tol kol tu nepakelsi galvos…


Cukrus istirpstantis , Tau ant delno nebesulips, ir nebeslysi eidamas ledu…


Pakylimas…


Apsisukimas ore…


…Smugis…


Atsitiesimas…


Tai nutiko Tau, taciau ta jauciame ir mes…


Suvalgytas  saldus , prie dantu prilimpantis, “irisas” ir dar keletas krentanciu roziu ziedlapiu tau po kojom apautom sidabriniais bateliais…jausmas vertas sio sokio su auskarais pirstuose…pigi prabanga ir veriantis skausmas…keleta pasaipu ir smerkiantis zvilgsnis is po mazos skylutes duryse uz tavo namo…du apgalvoti zingsniai ir keletas smulkiu nuopoliu..mintinai ismoktas eilerastis, ir per visa gyvenima neismokstama poema…saldi sveisiu paluku garbana ir zydros akys , kurias matai ne tik Tu, bet galime pamatyti ir mes…


Šešiolika žingsnelių aukštyn


Vienas sedi prieangyje…lauki…


Zvilgsnis i laikrodi….rodykles juda taip letai, lyg tyciotusi is taves…Pasaipiai ziuri ir tie , kurie jau sulauke savo eiles…


Surmulys…tukstantine zmoniu minia…tyli asara kazkieno akyse, kuria noretum pasjusti…


Tokia ramia …nuosirdzia…


Saltas vejas pusteli tau i veida..sumirga senos ligonines lemputes…


Uz lango tamsu…ilgos gatves…pilkas surmulys…


Galvoje skamba tyla…keista nezinoma tyla…


Sokantys vejai tau paliecia skruostus…perbega maza damute su balta skraiste…zemaugis senukas su geltona kepure uzmina tau ant kojos…


Keleta akimirku tu pakyli….


Pakylame ir mes…


              lemputes uzgesta…samisis…


Viena ejima praleidai….


Senas sieninis laikrodis jau musa ketvirta vakaro…Nuo palanges nurieda akmenukai is vasaros taostogu…duzta indai….girdisi verksmai ir prasymai nepalikti…


Trankus duru smugiai i sena stakta…


Metiniu cigareciu kvapas…tekantys dazai…juodos spalvos plemai ant ryskiai raudonu lupu…


Saltos grindys, mazas kambarys…tirpstantis sokoladas…


Juros osimas…


Gaivus kvepavimas


Skaudus prisiminimai…


Tu tai matai, matome ir mes…


Tu pro tai praejai…mes tik stebejome is sono…


Pagarsink muzika!


Ir kaip visada kazkas vos prasidejus turi bites…taip ir sikart..


Baigi savo pasirodyma ir scena turi uzleisti kitiems…


Viskas praeina…po kiek laiko viskas…


Gripas ir tas praeina…


Viskas lekia greiceu nei mes galime pavyti…


O atsukt laiko nepavyks nei Tau ..nei mums…


Gali pasukti laikrodzio rodykle I prieki , galima ir atgal ..taceu atsukus laikrodzio rodykle neatsisuks ivykiai…


 


Gyvenimo tekmes nepasuksi nei Tu, nei mes…


Tu praejai ir tai baigesi…


Tu praejai …gali gristi , bet tai  nebegris…tai ka tu matei takart…nebegris…o ir tavo vaizduotei  bus kitomis spalvomis nutapyta…


Sokoladas ant saltu grindu pagaliau sustings…laikrodis vel prades eiti…


Tai tik akimirkos vaizdas…


Kuri kiekvienas is musu mato savomis akimis…


Kaip ir si muzika , kuria kiekvienas girdimes kiekvienas vis kitaip…


 


Tu girdi , kaip negirdi nieks kitas….net ir mes…


 

Rodyk draugams

Hip-hop`as ir juoda KAVA

Kai būni per arti, kad pajustum…


Nežinau kodel, nežinau kam…gal is nevilties…gal is liūdesio…keleta kartu gerai apmasčius parašiau laišką Tau…


Aš žinau, Tau nepatinka lietus ir esi visai ne tamsių  plaukų…Nemėgsti kavos, o ir rūkantys Tau nepatinka…Nuo smilkalų Tau skauda galvą…O nuo pieno išberia…


Mėgsti tik pieniška šokoladą, nors tau suvalgius jo plytelę pradeda mausti danti dešineje…


Klausai klasikos, ir vaikštai į muziejus, kuriuose aš jau bučiau užmigus vos iėjus…


Tau patinka literatūros pamokos, nors mokytoja visiska višta, tu to nepaneigsi…


Nesurpranti kam Tau reikia fizinio lavinimo pamoku, jei ir taip neblogai atrodai, o mieliau sedėtum bibliotekoje ir “graužtum” “Pieniu vyną”…


Tu taip arti manes, bet ir vėl aš praejau tik palietus tavo naujų marškinių rankovę…


 


Niekad nebuvau prie jūros…keista..as juk taip mėgstu vandenį…viskas kas šlapia…Dažnai mama mane , kai budavau mažas vadindavo varliuku…pasiilgstu jos…


Mes su ja niekad gerai nesutardavome, tačiau tik kai prarandi artima, supranti, kiek galėjai padaryti, kad būtu kitaip…


Nors anksčiau negaledavau apkęsti , kai  mane palikdavo namie vieną, kai kažkas nesutikdavo su manim eiti drauge į parką…


Dabar negaliu apkęsti , kai kas nors būna šalia…


Negaliu apkęsti jų juokingų dirbtinų, lyg is plastelino šypsenu…


Jų apgaulingu , bejausmių ašarų…


             Nekenčiu žmonių…


 


 


 


Kai nustoja groti radijas


Vėl lyja…nebegaliu daugiau taip…


O kaip mane siutina mama ,kaip ji nesupranta, kad jei Taves nėra šalia…nenoriu gyventi…


Myliu Tave…


Man skaudu kai Tu šaltai praeini pro mane..


Skaudu , kai net nepastebi manes…


Liūdna, kai matau Tave su kita mergina…


Aš sergu ir tai dar liūdniau…nebegalesiu Taves matyti…visa pavasari…būsiu sanatorijoj…


Visai neseniai sužinojau, kad man vežys…


Nenukabinu nosies…


Nes esi Tu…


Nes myliu Tave…


O kad dabar būtum šalia…šia naktį, kai pilnatis šviečia ryškiau nei bet kada…


 


Nieks nežino ir nesužinios šio laiško esmes…


Tu klausi –kodel?


Nes šis laiškas nepasieks nei Taves, nei dar konors…


Nei vieno beveidžio, nei vieno su dirbtine šypsena…nuspalvinta ašara…


Nieks nesužinos kodėl as neturiu merginos, nieks nesuzinos kodėl as nevaikštau į pilkus tūsus…


Kodel nesilankau interneto svetainese pilnose dviveidziu žmoniu…


Kodel niekad nevarvinu seiles ziuredamas į nuostabiu gabaritu mergina, hip-hop`o klipuose…


Nes as ne toks , kaip tie …


Plasmasiniai žmogeliukai, su geležinem širdim…


Myliu Tave…nors nebematau žalios saules…


 


Jau kaip nemegstu grikiu košes…


 Mačiau šiandien Tave…buvai toks gražus…


Nemegstu žaisti butelio…


  Buvai su žydrais marškiniais, kaip jie dera prie tavo nuostabių akių, kerinčios šypsenos…


Nemegstu eiti I kiną…


  Kodėl buvai toks sunerimes?


 nemėgstu žaliu geliu…


  Greit paliksiu Tave… bet liksi ne vienas…Liksi su manim…mano dalele…


Nemegstu “akvaparko”


   prisimink mane, bent susapnuok…


 Nemegstu hip-hop`o


    Mylek mane, taip kaip as Tave, ar bent jau per puse mažiau…


 


šiandien saule leidosi paskutini karta tiems kurie, niekad jos nemate…


šiandien, lyjo lietus pirmakart, tiems kurie buvo akli jo groziui anksciau…


Tu sapnavai paskutini sapną, kuriame matei dangu…


Aš paskutini karta mačiau savo jaunesniaja sesute sedint su “pelene”


Mes paskutini karta kvepavone šiltu oru…


Jie paskutini karta girdejo grojant roka, per klasikos radia…


Ji paskutini karta isgere juodos kavos puodeli, su dviem cukraus gabaleliais…


…Gal  tai Tu?


       


Kai Tu dar miegi…


 


05.47 Lija lietus, purškia į pagrindinį automobilio stiklą…


06.17 Tiltas,mašinos skrieja lyg pašelusios…dulksna ir joje atsispindintčios žibintu sviesos apakina kiekviena einanti …


06.20 Prieš  vaizda išyksta jaunuolis …žaliu švarku…


06.30 Jis trenkiasi į niekad nematytą, pirmąkart pajausta automobilį…juodas…


…….


07.03 Greitosios sirenos nuaidi per visa tiltą…


07.04 Kraują plauna šaltas lietus…


07.05 Daktaras užmerkia jos akis…


07.05  Jis pradeda gyventi…


                 


                              …..Laikas nesvarbus, kai tu dar miegi…..

Rodyk draugams